Karščiausios naujienos tiesiogiai iš įvykio vietos, naujienos iš Lietuvos ir pasaulio."

Išskirtinis interviu su Regina Varnaite apie vienintelę meilę, teatrą ir gyvenimą sulaukus 91-erių: likau našle su savo prisiminimais

8 334

Savo jaukiuose namuose pasitikdama žurnalistus legendinė aktorė Regina Varnaitė šypsosi ir svetingai kviečia prisėsti. Neilgai trukus švęsianti savo 92-ąjį gimtadienį garsi moteris, atrodo, spindėte spindi, o iš veido nedingsta šiltas žvilgsnis bei tarsi vizitine jos kortele tapusi šypsena. Nuo to laiko kai anapilin iškeliavo aktorės mylimas vyras, ji gyvena su dukra Aušra, kuri ne tik rūpinasi mama, tačiau ir pataria kūrybiniais klausimais, suderina susitikimų laiką. „Esu dėkinga visiems, kurie manimi rūpinasi“, – prasitaria R. Varnaitė ir atsidūsta prieš pradėdama ilgą mūsų pokalbį.

– Dar švęsdama devyniasdešimtmetį minėjote, kad gyvenate gerai ir vis dar pramogaujate. O kaip gyvenate dabar? Kaip bėga jūsų dienos?

– Gyvenu ramiai. Niekur nereikia skubėti (šypsosi). Dievas man padovanojo šį nuostabų laiką, kai nebeturiu jokių privalomų įsipareigojimų. Manimi rūpinasi mano dukros, todėl manęs neslegia jokie buitiniai rūpesčiai. Jos tarp savęs susitaria, kada ir kur man dalyvauti. Jei esu su Vyta, bendrauju su anūkais ir proanūkais, o Aušra mane lydi į renginius, į teatrą, į bažnyčią.

– Kokia jūsų sveikata ir savijauta?

– Na, sulaukusi tokio amžiaus, šiuo metu jaučiuosi palyginti gerai!

– Esate sakiusi, kad tik scenoje atrodote tokia užtikrinta ir net valdinga, o namuose – labai rami. Gebate įsikūnyti scenoje, o namuose leidžiate būti savimi ar vis dėlto atvirkščiai?

– Tikiuosi, kad ne tik namuose, bet ir scenoje buvau savimi (šypsosi). Neprisimenu, ar kada nors buvau valdinga. Rodos, neteko vaidinti despotiškų valdovių.

Komiški personažai galbūt dažniau būna ironiški, pajuokiantys, groteskiški ar keisti nei valdingi. Gebėjimas įsikūnyti – privalomas kiekvienam aktoriui, – tai profesinis meistriškumas. O užtikrintumas scenoje, apie kurį klausiate, priklauso nuo to, ar pavyko sukurti norimą vaidmenį, ar atlikai tas užduotis, kurias skyrė režisierius, ir kaip tavo sukurtas personažas jaučiasi visame spektaklio kontekste.

– Aktorystėje jūs buvote daugiau nei 65 metus. Kokią svarbiausią pamoką ar gyvenimo taisyklę išsinešėte iš visų šių metų teatre?

– Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje yra įvairūs laikotarpiai. Čia yra jaunystė, senatvė, pasisekimai, o yra ir nesėkmių… Man sekėsi, kad visuose gyvenimo etapuose turėjau vaidmenų, kurie man teikė kūrybos džiaugsmą. Nuostabu, kad kai kurie personažai, jei taip galima pasakyti, su manimi praleido visą gyvenimą. Buvo ir vaidmenys, kuriuos vaidinau 30 ar net 40 metų.

Juk Bebenę R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (rež. H. Vancevičius) nuo 1956 m. vaidinau 25 metus, o Bekampienę spektaklyje Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Lencevičius) vaidinau švęsdama savo 85 metų jubiliejų, nuo premjeros 1974 m. praėjus 38 metams. Todėl nesėkmingus laikotarpius, kai per keletą teatrinių sezonų negaudavau naujų vaidmenų, išdildė spektakliai, kuriuos pamėgo žiūrovai ir kurie buvo vaidinami dažnai daug metų ir vaidmenys, kurie leido atsiskleisti, tokie kaip Izolda (K. Sajos „Šventežeris“, rež. J. Jurašas).

Negaliu pasakyti kokių nors ypatingų gyvenimo taisyklių. Teatre, kaip ir kitose žmonių grupėse, svarbiausia santykiai. Nereikia pykti ar pavydėti. Kai kartu repetuoji ir vaidini, išbūni su kolegomis visą dieną. Kaip ir tarp artimų žmonių, gali pasitaikyti, kad kažkas užgauna, įskaudina, bet, manau, kad man pavyko išvengti tų vadinamų intrigų. Galbūt todėl, kad turėjau mylinčią šeimą. Po spektaklio skubėdavau namo, o į teatrą eidavau galvodama apie vaidmenį, spektaklį, laukiamą susitikimą su žiūrovais…

– Šiandien dažnai kalbama, jog menininkams itin sunku išgyventi, o aktoriui – ypač. Atlyginimai maži, menas nevertinamas. Kokia yra jūsų nuomonė?

– Ką mes laikome vertinimu? Ar padės ilgas pagiriamasis straipsnis, jei spektaklis nepatinka žiūrovams? Sakome, kad sulaukėme pripažinimo, kai spektaklį pamatę žiūrovai nepamiršta savo patirties ilgus metus, pasakoja apie spektaklį bičiuliams, dalinasi įspūdžiais, kviečia kartu pažiūrėti ir patys žiūri tą patį spektaklį keletą kartų. Tačiau pasitaiko ir taip, kad žiūrovai salėje keletą valandų žiūri suglumę, o sulaukę pertraukos išeina, nenorėdami pamatyti sekančio veiksmo. Po kelių dienų jie nenori prisiminti, nerekomenduoja draugams ir dar padejuoja, kad po matyto spektaklio kurį laiką apskriti nenorės eiti į teatrą. Taip buvo ir anksčiau, ir dabar taip pasitaiko.

Apie pragyvenimo lygį ir atlyginimus aš jau nelabai galiu pasakyti, nes esu pensininkė ir neturiu tokių poreikių, kokius turi jauni žmonės, kuriems reikia namus pastatyti, vaikus užauginti. Manau, kad dabar aktoriai turi didesnes galimybes, nei anksčiau, kai mes vaidindavome tik viename teatre, gaudavome algą, kokia tuomet buvo nustatyta. O dabar aktoriai yra laisvi, jie kuria vaidmenis įvairiuose teatruose, dalyvauja festivaliuose, įvairiuose projektuose, renginiuose ir dar filmuojasi.

– 1952 metais pradėjote dirbti Kauno dramos teatre ir iki šiol gyvenate Kaune. Ar dar užsukate į turbūt antraisiais namais tapusį teatrą?

– Nors gimiau Ukmergėje, bet nuo 1952 m., kai pradėjau dirbti Kauno dramos teatre, gyvenu Kaune, todėl save galiu vadinti kauniete. Nebuvau išvykusi į kitą miestą ar į kitą teatrą. Teatro administracija į šventes ir premjeras mane visuomet pakviečia, žinoma, pagal galimybes dalyvauju.

– Prasidėjus jūsų aktorės karjerai Kauno dramos studijoje sutikote ir savo gyvenimo meilę bei vyrą Vytautą Eidukaitį…

– Taip dažniausiai nutinka, kad žmonės susipažįsta studijų metais. Visi jauni, panašios pažiūros, pasirinkta profesija, bet galbūt vėliau nėra taip svarbu, kur susipažįstame. Svarbiau, kaip sekėsi kartu gyventi sukūrus šeimą ir ar pavyko kartu iki galo nueiti tą bendro gyvenimo kelią.

– Po visų kartu prabėgusių metų, ar vis dėlto galite atsakyti, kas svarbiausia meilėje?

– Ar galiu atsakyti į klausimą, į kurį atsakymų ieško žmonija tūkstančius metų? Tikriausiai nėra nė vienos pjesės, kad nebūtų kalbama apie meilę. Ir ne tik dramose ar tragedijose, bet ir komedijose siužetas sukasi aplink įsimylėjusius.

Taigi, atsakymai gali būti ne tik dramatiški, tragiški, bet ir komiški (šypsosi)! Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei esi įsimylėjęs, tai reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Ką nors pakeisti galima tik gerbiant, pasitikint, bet ne reikalaujant, kad „būk toks, kokio noriu aš“. Juokaudama sakydavau, kad vadovaujuosi pasakos išmintimi „ką diedukas padarys, vis bus gerai!“ (juokiasi).

– Jei ilgai nesigilinusio į plačią jūsų vaidmenų paletę gerbėjo paklaustume, koks vaidmuo geriausiai apibūdina Reginą Varnaitę, neabejotinai jis pasakytų, kad Uršulė iš „Baltaragio malūno“, tačiau kuriame vaidmenyje geriausiai atsiskleidė jūsų pačios asmenybė ir kodėl?

– Uršulę žiūrovai geriausiai pažįsta, nes vaidinau šį personažą ne tik teatre, bet ir kine. Todėl, jei kas nematė K. Borutos spektaklio „Baltaragio malūnas“ (E. Ignatavičiaus, S. Motiejūno insc., rež. S. Motiejūnas), yra matę filmą „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas)

Vieno kurio vaidmens negaliu išskirti, nes mano kūrybinėje biografijoje yra ne tik komiški, dramatiniai, bet ir tragiški ir net vyriški vaidmenys. Vaidinau komiškus personažus: Bebenę (R. Blaumanis „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, rež. H. Vancevičius), Uršulę (K. Boruta „Baltaragio malūnas“, rež. S. Motiejūnas), Bekampienę (Keturakis „Amerika pirtyje“, rež. V. Lencevičius). Šie vaidmenys leido linksminti žiūrovus, juoktis ir juokauti nevaržant savo temperamento. Negaliu nepaminėti ir Izoldos (K. Sajos „Šventežeris“, rež. J. Jurašas), kurią vaidinau 32 metus ir daugiau 800 spektaklių. Nors ne pagrindiniai, bet man svarbūs dramatiniai vaidmenys, kuriuose naudojant minimalias menines priemones pavyko atskleisti ramų, išmintingą požiūrį apie gyvenimo trapumą ir mirties neišvengiamybę: misis Soums (T. Vailderis „Mūsų miestelis“, rež. G. Padegimas), motulė Bejard (T. Vailderis „Ilga Kalėdų vakarienė“, rež. G. Padegimas), auklė (A. Sluckaitė-Jurašienė „Antigonė Sibire“, rež. J. Jurašas). Tragiški vaidmenys: Beatričė (J. Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“, rež. J. Vaitkus), Vini (S. Beketas „Laimingos dienos“, rež. B. Marcinkevičiūtė) – tai personažai, kurie reikalavo plačią jausmų, minčių, teksto ir poteksčių skalę atskleisti vien vidine būsena, visiškai ignoruojant išorinius sąlygotumus, tokius kaip balsas, kūnas, judesiai ir temperamentas.

 

Iš vyriškų vaidmenų svarbiausias buvo Juokdarys (V. Šekspyras „Dvyliktoji naktis“, rež. K. Johnson), kuris leido scenoje valiūkiškai išdykauti prisimenant vaikystę. Brangiausi prisiminimai išlieka apie Emos Mikulėnaitės spektaklį „Visada tas pats“, nes kartu su mano velioniu vyru Vytautu Eidukaičiu vaidinome vyrą ir žmoną, todėl tuose Antosės ir Motiejaus personažuose buvo daug mūsų autentiškų jausmų ir išgyvenimų. Net žiūrovai yra sakę „aktoriai taip vaidina, kad rodos nevaidina“ (juokiasi).

1989 metų pavasarį teatro administracija nufilmavo šio spektaklio video įrašą – tai buvo paskutinis mudviejų spektaklis, nes vasaros pabaigoje, prieš naujo sezono pradžią, Vytautas mirė ir šis spektaklis daugiau nebuvo vaidinamas. Žiūrėdama video įrašą, prisimenu, kaip gera buvo kartu eiti į repeticijas. Su režisieriumi Gyčiu Padegimu ilgai diskutuodavome apie personažų jausmus, vidines būsenas, kūrėme mizanscenas, o po spektaklio premjeros 1984 m. penkerius metus kartu vaidinome, vykome į gastroles. Spektaklyje yra ir personažų jaunystė, ir senatvė, jų bendro gyvenimo patirtys. Spektaklio finale mirdavo Antosė – mano personažas, o epiloge Vytautas vaidindavo savo personažo Motiejaus našlystės vienatvę. Gyvenime viskas priešingai. Aš likau našle su savo prisiminimais…

– Ar yra vaidmuo, apie kurį svajojote, tačiau taip ir negavote?

– Labiausiai gaila, kad Kauno dramos teatras nepastatė Kazio Sajos muzikinės pasakos „Devynbėdžiai“, nes dramaturgas sukūręs Bobos Vienakės personažą norėjo, kad aš ją suvaidinčiau.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius sukūrė puikią muziką. Dar ir dabar dainuojamos eilutės iš šio miuziklo „skriski skriski Lietuvėlėn, tu gandreli baltas…“. Aš turėjau sodrų balsą, mėgau dainuoti, būčiau turėjusi brangų Bobos Vienakės vaidmenį savo kūrybinėje biografijoje. Deja…

– Sakėte, kad gyvenime džiaugiatės viskuo, ką turite. Tačiau toks mąstymas ir patirtys neateina iš karto. Kada taip pradėjote priimti gyvenimą?

– Džiaugiuosi viskuo, ką turiu arba neliūdžiu dėl to, ko neturiu (juokiasi)! O gyvenimą tokį, koks jis yra, tenka priimti nuo pat gimimo. Bet čia, manau, ne apie daiktus mes kalbame? Man pasisekė, kad mano tėveliai buvo labai geri ir mane labai mylėjo, turėjau keleriais metais vyresnį brolį, taigi, turėjau su kuo žaisti. Vėliau pati įsimylėjau. Su vyru užauginome dvi dukras, užaugo anūkai, sulaukiau proanūkų, todėl tikrai džiaugiuosi visais, kurie mane supa ir manimi rūpinasi.

– Kas yra didžiausias jūsų gyvenimo laimėjimas?

– Galėjau įgyvendinti savo pašaukimą. Norėjau būti aktore nuo vaikystės. Ja ir tapau bei sukūriau vaidmenis, kurie džiugino žiūrovus.

– Ar stebite šiandienį teatrą, kultūros pasaulį ir jaunuosius kolegas?

– Galbūt reikėtų pasakyti, kad teatras visuomet yra šiandienis, kai žiūrovai stebi spektaklį čia ir dabar. Net ir tas spektaklis, kuris vaidinamas daug metų, kiekvieną vakarą yra naujas tiems žiūrovams, kurie atėjo į teatrą šį vakarą.

Apie dabarties kultūrą negaliu daug pasakyti, nes aplankau tik kai kuriuos spektaklius, koncertus ir parodas. Tai yra tik maža dalelė iš viso to, kas dabar vyksta kasdien teatruose, parodų, koncertų salėse.

– Kokiomis mintimis ir svajonėmis dabar gyvenate?

– Gyvenu dabarties akimirka, o mintys ir svajonės persipina su prisiminimais.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti skaitytojams?

– Norėčiau padėkoti žiūrovams už dėmesį, pagarbą ir meilę, kurią jutau nuo pirmųjų savo spektaklių. Žmonės sutikę mane nuoširdžiai šypsosi, negaili man komplimentų, linki sveikatos, prisimena matytus spektaklius ir net pasako kokią nors buvusių mano personažų tekstų frazę, būdingą charakterio detalę. Visiems jums ačiū!

 

 

www.delfi.lt

Comments
Kraunasi...